Naujienos
Kotryna Lukšytė. Trijų kompozitorių muzikinė piligriminė kelionė
Paskelbta: 2019-09-18
Siųsti Jau tradicija tapo, kad Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia kiekvieną rudenį tampa sakralinės muzikos mėgėjų traukos centru. Rugsėjo 7 d. čia įvyko IX-ojo tarptautinio šv. Jokūbo festivalio atidarymo koncertas. Festivalį pradėjo premjera, trijų kompozitorių – Giedriaus Svilainio, Dominyko Digimo, Mykolo Natalevičiaus, bei libreto autoriaus Herkaus Kunčiaus bendras darbas – oratorija „Piligrimas“, dedikuota šv. Jokūbo keliui. Premjerą atliko pagrindinis festivalio kolektyvas – choras „Vilnius“, vedamas vyr. dirigento Artūro Dambrausko, bei solistas, Lietuvoje gyvenantis, koncertuojantis ir dėstantis norvegų baritonas Steinas Skjervoldas.
Oratorijos kompozitoriai – labai skirtingi kūrėjai, kurių patirtys, rašant elektroninę, chorinę bei sakralinę muziką – taip pat labai skirtingos. Kiekvieną dalį, sukurtą vis kito kūrėjo, vienija bendra tema – šv. Jokūbo keliu keliaujančio piligrimo kelionė. Šiuo keliu (dar žinomu kaip Camino de Santiago) jau apie 1000 metų katalikų tikintieji keliauja į Santiago de Compostela katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Oratorijos siužetas priartina klausytoją prie piligrimo kelyje patiriamų fizinių ir dvasinių išbandymų, kartu – ir vidinio virsmo. Tokiai įvairiapusei temai poetinę formą suteikė H. Kunčius. Šis poetas, prozininkas ir libretistas turi gilius ryšius su muzika. Užaugęs muzikalioje aplinkoje, bene viso savo kūrybinio laikotarpio metu susidūrė su libretų rašymu (Giedriaus Kuprevičiaus „Kipras, Fiodoras ir kiti“, „DaliGala“, „Liuterio durys“).
Pirmosios dalies muzikos autorius G. Svilainis. Šis kūrėjas turi ir kompozitoriaus, ir chorvedžio išsilavinimą bei patirtį. Savo kūryboje daugiausia dėmesio skiria liturginei chorinei muzikai, jungia klasikinės ir pramoginės muzikos elementus, o pastaruoju metu mezga ryšius su liaudies muzika. Jo savitą muzikinę kalbą greičiausiai daugelis galėtų atpažinti iš dainų šventėse skambančių šio autoriaus dainų. Kompozitoriaus stilius atsiskleidžia ir pirmojoje oratorijos dalyje. Pastaroji padalyta į tris epizodus, ženklinančius piligrimo kelionės etapus – kelionės pradžią, kliūtis ir šlovingą euforiją jas įveikus. Choras dalijamas į dangiškuosius ir piligrimų balsus. Piligrimus įkūnija žemesnių registrų tembrai, o dangišką skambesį, suprantama, kuria aukštų registrų balsai. Instrumentinė muzikos dalis perteikiama per elektroniką. Taip pat imituojamas orkestras. Vidinė dalies dramaturgija vystoma labai lanksčiai – pirmiausia pristatomi „dieviškieji“ balsai ir „piligrimų“ choras, iš kurių išskiriamas vienas piligrimas – jis keliauja vienas ir vienas išgyvena savo potyrius. Tačiau visą laiką rusena ryžtas – choras refrenu kartoja „eisim keliu“, vis ryžtingiau skamba estradiniai mušamųjų ritmai. Kūrinio viduryje padaugėja tamsesnių tonų, kuriuos skatina gana klasikinės muzikos kalbos priemonės – faktūros tirštinimas, minorinių sąskambių derinimas. Elektronikos garsynas papildytas sakralinės muzikos simboliais – varpais ir vargonais. Tačiau muzikinį piešinį, ypač finale, išmargina ir sintetiniai garsai.
Antrosios dalies autorius D. Digimas – jauniausias iš šių kūrėjų. Priklausydamas jaunajai kompozitorių kartai, jis artimai „draugauja“ su elektronika. Visai jo kūrybai būdinga savianalizė, neperkrauta muzikinė medžiaga, o meditatyvumas, melancholija, vienatvė – dažnos temos jo kūriniuose. Filosofiniai apmąstymai ir savita muzikinė kalba būdinga ir viduriniajai oratorijos daliai, kuri nuo pat pirmųjų taktų kuria kontrastą pirmajai. Šioje dalyje solisto vaidmenį iš baritono perima įrašytas skaitovo balsas. Jo tekstas – tarsi malda ir apmąstymai, keliantys teisingo kelio pasirinkimo klausimus, abejonės ir neužtikrintumo jausmą. Autorius subtiliai interpretuoja elektroniką: sintetiniai garsai tampa integraliais, pamažu įsilieja ir išauga iš choro partijos. Choras čia atlieka labiau foninę funkciją, jis kuria bendrą atmosferą, harmonines faktūras. Vokalinė linija vietomis konstruojama iš sakralių liturgijoje vartojamų žodžių balsių. Balsai derinami tarsi sluoksniais, nuoseklių horizontalių melodijų linijos jungiasi į spalvingą harmoniją. Autorius taip pat išnaudoja ir bažnyčios erdvės suteikiamas akustines galimybes. Vis didėjančią neatsakytų klausimų šūsnį kuria harmonija ir faktūros tirštėjimas, kurią nutraukia balto triukšmo banga, netikėtai įspūdingai suskambusi tarp bažnyčios skliautų. Visa šios dalies dramaturgija veda į vientisą išrišimą – čia elektronikos ir choro faktūra sutirštėja, o dramaturginė linija pasiekia savo epogėjų. Suskamba šviesios harmonijos pluoštas, žadantis viltį.
Paskutinė dalis alsuoja dar kita piligrimo kelionės interpretacija. Jos muziką sukūrė M. Natalevičius. Būdamas jaunesnis už G. Svilainį ir vyresnis už D. Digimą, jis spėjo išbandyti ir elektronikos teikiamas galimybes, ir įvaldyti klasikinių muzikos formų ypatybes bei susikurti savo muzikinį veidą, kuriam būdingas racionalumas ir šviežias požiūris į kompoziciją. Nors šioje dalyje dalyvauja tie patys elementai, kaip ir pirmojoje – elektronika, solistas, dangiškieji balsai ir piligrimų choras – muzikinė kalba visiškai kitokia. Kompozitorius dalį suskirsto į 10 poetinius pavadinimus turinčių epizodų, žyminčių piligrimo kelio atkarpas. Dalies naratyvas seka piligrimą nuo kelio pradžios ir tamsių vidinių keliauninko nuotaikų („Įžanga“, „Niūrus ėjau“, „Kai sutemos ateina“, „Naktis atėjo“, „O, vargas man“), ryžto, naujų jėgų ir vilties („Na, kelkis“, „Kreivais keliais visi geri dalykai tikslo siekia“, „Nesu dar statula pavirtęs“) bei galiausiai šlovinimo ir asmeninio triumfo („O, tu gyvenimo pavakary“, „Kai sutemos ateina“). Elektronikos garsynui kompozitorius naudojosi lauko ir transformuotų garsų kolekcija, surinkta iš įvairių pasaulio šalių. Choras su dangiškaisiais balsais ir piligrimais, solistas bei elektronika atliko savarankiškus vaidmenis. Solisto partija labai daininga, melodinga, diatoniška. Dvi choro atstovaujamos pozicijos kuria atskiras savo linijas, dalies eigoje pamažu vis persipindamos polifoniškai bei kurdamos naujas garsines erdves. Elektronikos galimybės taip pat pilnai išnaudojamos, naudojant įvairius dirbtinius bei natūralius garsynus, organiškai įsiliejančius į bendrą skambesį. Pradžioje pasėtą nerimą varpų bei žemų elektronikos tonų, disonansinių sąskambių, kūrinio viduryje pasiekia tamsiausią tašką, kuomet „Niūrus ėjau“ epizode suskamba visų tembrų tutti. Neviltis ir nusivylimas čia pasiekia savo kulminaciją, po kurios su kiekvienu epizodu įvedama vis daugiau šviesių sąskambių, elektronika vis organiškiau persipina su choru. Viršūnę ir triumfą dalis pasiekia priešpaskutiniame numeryje „O, tu gyvenimo pavakary“, kuomet ypač išryškėja darni diatoninė harmonija bei skamba tvirti kvintakordai.
Turint tokią įvairialypę kūrėjų komandą, sunku turėti išankstinių lūkesčių oratorijos skambesiui. Tačiau jau nuskambėjus pirmajai daliai pasidaro aišku, kad kiekvienas kompozitorius nusprendė kalbėti savo muzikine kalba ir tą pačia Camino de Santiago piligrimo patirtį reflektuoti iš savos perspektyvos. Kiekviena dalis – tarsi mikropaveikslas, turintis ar neturintis naratyvą, reflektuojantis tą patį reiškinį ir temą.
Chorui „Vilnius“ bei solistui S. Skjervoldui teko nemaža užduotis vieno kūrinio metu įkūnyti tris skirtingus požiūrius bei skirtingų atlikimo ypatybių reikalaujančias muzikines vizijas. Tačiau patyręs kolektyvas susitvarkė kuo puikiausiai. Be to, bažnyčios skliautų suteikiamos akustinės galimybės taip pat ryškiai prisidėjo prie bendro skambesio.
Taigi, trijų dalių oratorija sukurta trijų, savo keliu jau tvirtai einančių kompozitorių yra ypatingas įvykis. Tačiau oratorija iš savo prigimties yra ciklinis kūrinys, paremtas vientisu siužetu. Šiuo atveju negalima nepastebėti kiekvienos dalies savarankiškumo ir dramatinio uždarumo. Dalis sieja ta pati tema, tačiau, kiekvienas autorius ją tarsi nagrinėja iš savo savo perspektyvos, tą patį siužetą savaip pradeda iš naujo. Nors naudojamos muzikinės priemonės yra tokios pat – choras, solistas, elektronika bei poetinis tekstas, tačiau kiekvienas autorius dėl skirtingos kūrybinės patirties ir savito skambesio jas traktuoja savaip. Tad galbūt geriausia į šią oratoriją žiūrėti kaip trijų piligrimų kelionę tuo pačiu Camino de Santiago keliu. Kaip ir kiekvienas piligrimas tame pačiame kelyje siekdami to paties tikslo išgyvena skirtingus potyrius bei susiduria su skirtingais iššūkiais, taip ir G. Svilainis, D. Digimas bei M. Natalevičius oratorijos idėjos nubrėžtą kelią ėjo skirtingai. Tad H. Kunčiaus libreto žodžiai galbūt puikiausiai gali apibendrinti visą oratoriją:
Neik minios priekyje,
Neik minios gale,
Neik šalia minios,
Eik savo keliu
Lietuvos muzikos antena informacija
