Naujienos
Čiurlioniškas pavasaris su brazilišku griaustiniu
Paskelbta: 2025-05-26
Siųsti 
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro 84-ojo sezono uždarymo koncertas
Laimutė Ligeikaitė
Nors lauke merkė žvarbus rudeniškas lietus, gegužės 16 d. Nacionalinėje filharmonijoje padvelkė tikru pavasariu. Bent jau pirma koncerto dalis alsavo ne bet kokiu, o čiurlionišku pavasariu! Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), vadovaujamas ir diriguojamas Modesto Pitrėno, solistės Viktorija Miškūnaitė, japonų pianistė Yukine Kuroki ir choras „Vilnius“ (meno vadovas Artūras Dambrauskas) pateikė gana netikėtą, silistiškai margą, bet gražiai susisiejančią programą, kurioje atiduota pagarba Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, o vakaro pabaigoje, tiesa, smarkokai nugriaudėta, nelyginant pavasario griaustinis, su brazilo Heitoro Villa-Loboso „Chôros“.
Čiurlionio metams filharmonija nuolat pateikia ne tik naujos kūrybos premjerų, bet gaivina ir anksčiau parašytus kūrinius-dedikacijas. Džiugu, kad scenoje po ilgokos pertraukos vėl suskambo 1975 m. Teisučio Makačino parašyta kantata mecosopranui, chorui ir orkestrui „Saulės poema“, skirta 100-osioms Čiurlionio gimimo metinėms. Yra keletas autoriaus parengtų kūrinio versijų, tarp kurių pritaikymas mažesnei (dvigubai) orkestro sudėčiai, o šįkart išgirdome originalią partitūrą trigubam simfoniniam orkestrui.
„Saulės poemą“ įkvėpė simbolistinė Čiurlionio tapybos poetika, perteikiama ir poeto Marcelijaus Martinaičio eilėse, kurtose glaudžiai bendradarbiaujant su kompozitoriumi, ir pačioje muzikoje. Įžvelgčiau netgi konkrečias sąsajas su Čiurlionio ciklu „Pavasario sonata“ bei kitais paveikslais, kurių elementai įpinti į žodžius: „Padangių lieptais ir kalnais / Pavasaris žaliais delnais pabers kregždes. / Kaip žemėj aukšta, kaip erdvu… / Medžiai skleidžiasi, o ant kalvų – Malūnai sukasi laisvi.“ Arba: „Vėliavas neša per žemę, / Balti aukuro dūmai kyla… “
Muzikoje jautriai perteikta Čiurlionio tapybos ekspresija, linijų polifonijos, ritmų žaismė, pavasariškos nuotaikos gyvybingumas. Visą sodrią garsų drobę autorius suvaldo pasirinkęs dviejų etapų (lyriško ir ryžtingo) plėtotę, kai solistės, choro bei orkestro medžiaga gražiai persikloja, viena kitą papildo, atliepia.
Visų atlikėjų pajausta ir nuoširdžiai išpildyta partitūra pasklido po visą salės erdvę. Plataus muzikos alsavimo įspūdį sustiprino ir choro stereoefektas, jam stovint abiejose balkono pusėse. Pagirtinas soprano Viktorijos Miškūnaitės (nors parašyta mecosopranui, pagal diapazoną partiją dažniausia dainuoja sopranai) įsijautimas, balso dinamikos natūralumas. Vis dėlto didžioji dalis solistės ir choro dainuojamų žodžių nebuvo aiškiai girdimi (gal dėl akustikos?). Ir nors eiles klausytojai galėjo perskaityti programėlėje, sakyčiau, dalelę paveikumo – čia svarbios žodžių prasmės ir muzikos koreliacijos – kantata prarado.
Makačino „Saulės poema“ (kaip ir keletas kitų autorių kompozicijų, tarp kurių ir Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“) yra viena pirmųjų dedikacijų Čiurlioniui, parašyta gūdžiais 1975-aisiais, kai Čiurlionio 100-mečio šventimas buvo ne vien meninis, bet ir tautinio atgimimo aktas. Šiandien jau itin turtingame ir įvairiame čiurlionianos kontekste, apimančiame tiek idėjines, tiek kūrybines-technologines kompozitorių intencijas, „Saulės poemą“ matyčiau ne tik kaip aukštos prabos klasikinį-akademinį paminklą Čiurlioniui, bet, svarbiausia, kaip tuomet drąsiai autorių pareikštą tautinę ir politinę žinią („Kalnais ir pakalnėm atgimus laisva / Diena štai su vėliavom eina“, – iš Martinaičio teksto), teigiančią tautos laisvės troškimą. Nereikia nė sakyti, kaip šiandien tai vėl aktualu, suvokiant mūsų laisvės trapumą.
Ne veltui sakoma, kad lietuvių ir japonų sielos giminingos. Su ypatinga japonų kultūra Lietuvą siejanti dvasinė bičiulystė dažniausiai atsiskleidžia per meną, ypač muziką. Širdį glosto ir nuoširdus, nesenkantis japonų susidomėjimas Čiurlioniu. Todėl nenustebino, kad čiurlionišku pavasariu padvelkė ir japono Takashi Yoshimatsu Koncertas fortepijonui ir orkestrui „Memo Flora“, op. 67, raiškiai ir spalvingai iliustruojantis gėlių savybes, jų žydėjimo etapus, gamtos alsavimą ar paukščių čirenimą. Įdomu, kad visa ši subtili japoniško grožio koncepcija perteikiama anaiptol ne plunksnos lengvumo muzika, o priešingai – labai gyvybinga, kontrastingų faktūrų, išradingų tembrinių sprendimų, intensyvios ritmikos lavina, tiesa, su įstabios lyrikos salelėmis, prabylančiomis fortepijono improvizacinio pobūdžio solo, arba duetu su violončele, altu, smuiku… „Memo Floros“ melodinių segmentų žaismė, tam tikros ryškios ritminės kombinacijos, gyvas pulsavimas vietomis priminė Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatą“ (kaip ir pasirinktas fortepijoninio koncerto žanras bei klasikinė jo trijų dalių struktūra), taip pat ne per seniausiai po ilgo laiko skambėjusią Nacionalinėje filharmonijoje. Pamaniau, štai Balakauskas sutiko giminingą sielą – Yoshimatsu, taip pat išpažįstančią džiazo, improvizaciškumo arba tiesiog skambesio grožio poreikį kūryboje.
Su nuotaikingai, stilingai grojančiu orkestru (kartais sudariusiu tik dinamiškai subalansuotą, subtilų foną fortepijonui) muzikavo talentinga jauna pianistė Yukine Kuroki, jau pažįstama Lietuvos publikai – 2012 m. tarptautiniame Balio Dvariono konkurse ji laimėjo Grand Prix, du kartus grojo Vilniaus fortepijono festivalyje. Pianistė akivaizdžiai parodė, ką reiškia gerai suvokti kūrinio mintį ir stilių: techniškai sudėtingą ir nepaprasto virtuoziškumo reikalaujančią partiją Kuroki grojo visiškai objektyviai, jokių asmeniškumų, jokio teatrališko įsijautimo – šįkart tarsi žmogus budistiškai tylėtų, leisdamas kalbėti gamtai… Bravo! Sulaukusi audringų ovacijų, bisui pianistė rado jėgų paskambinti uraganinio intensyvumo džiazišką improvizaciją, beveik identišką kūrinio finalui.
Antroje koncerto dalyje iš gamtos LNSO perkėlė į nesustojantį megapolio ritmą, atlikdamas žymaus amerikiečių minimalisto Johno Adamso simfoninį kūrinį „Fearful symmetries“ („Bauginanti simetrija“), sukurtą 1998 metais. „Tai akivaizdus pavyzdys to, ką vadinu savo „keliaujančia muzika“, tai yra muzika, kuri sukuria nuolatinio judėjimo besikeičiančiame kraštovaizdyje įspūdį. Žinoma, šiame kūrinyje miesto peizažas yra tinkamesnė kraštovaizdžio analogija, nes skambesys ryškiai urbanistinis“, – rašė Adamsas. Orkestrui (papildytam pučiamaisiais ir sintezatoriais) teko nemenkas uždavinys išlaikyti tikslią motoriką, „sukti“ kvadratinių frazių ir staigiai kintančios harmonijos bei tembrų krumpliaračius iki ilgoko kūrinio pabaigos. Tą orkestrantai sėkmingai padarė, tiesa, gale vis dėlto šiek tiek sulėtinę tempą.
Kaip didžiulis kontrastas Adamso urbanistikai netrukus suskambo populiarioji brazilo Heitoro Villa-Loboso Penktoji „Bachiana“ (iš „Braziliškųjų bachianų“ ciklo) su įsismelkiančio lyrizmo kupina melodija be žodžių (tarsi Bacho Arija). Finaliniams akcentams į sceną sugrįžo sopranas Miškūnaitė ir choras „Vilnius“. Įstabią kantilenišką „Bachianos“ melodiką, subtiliai akompanuojant orkestrui, solistė traktavo dramatiškai, tarsi asmeniškai, lyg nenorėdama šio išsisakymo paleisti sklęsti į neaprėpiamas platybes. Užtat finalinis koncerto akcentas tiesiog nugriaudėjo visu stilių, tembrų ir dinamikos intensyvumu. Villa-Loboso kompozicijoje „Chôros“ chorui ir orkestrui sugyvena dichotomiški dainos ir šokio, atogrąžų miškų ir miesto, dvasingumo ir modernizmo pasauliai. Stiprią įtaką autoriui padarė jo tobulinimasis Paryžiuje ir bendravimas su moderniuoju „Šešetu“ bei kitais žymiausiais XX a. pradžios kompozitoriais. Tad į „Chôros“ jis įpynė ir fovizmo dekoratyvumo, ir stravinskiškos faktūros, ir motorinių itališkojo futurizmo bruožų. Visa tai Modesto Pitrėno vedamas orkestras ir choras „Vilnius“ pavertė įspūdinga garsų fiesta, sužavėjusia publiką.
Intensyvus, turiningas, čiurlionišku pavasariu žydėjęs LNSO sezonas baigėsi. Tačiau netrukus Nacionalinėje filharmonijoje prasidės Vilniaus festivalis, žadantis ne mažiau spalvingų ir įdomių programų.
