Naujienos
Kai atmintis tampa gyva muzika
Paskelbta: 2025-09-18
Siųsti Premjera: Vaclovo Augustino „Mišios už mirusius (Requiem)“
Lukrecija Stonkutė
XV tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis, 2011 m. gimęs iš Valstybinio choro „Vilnius“ ir Brolių dominikonų iniciatyvos, šiemet vyksta nuo rugsėjo 6 iki spalio 26 dienos. Muzika skamba (-ės) ne tik Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo, bet ir Šv. Juozapo (Pilaitėje), Šv. Kazimiero bažnyčiose, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bei regionuose.
Jau tapo tradicija festivalio pradžios koncertuose pristatyti lietuvių autorių premjeras. Šiemet rugsėjo 13-osios vakarą Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje skambėjo Vaclovo Augustino „Mišios už mirusius (Requiem)“ chorui a cappella su ad libitum vargonais. Kūrinį atliko Valstybinis choras „Vilnius“, dirigavo meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas, vargonų partiją grojo Vincenzo De Martino. Koncertą vedė Gerūta Griniūtė. Verta paminėti, kad Dievo namų erdvė buvo sausakimša – prireikė papildomų kėdžių. Tai ne tik premjeroms būdingas „atributas“, bet ir aiškus ženklas, kad nauja lietuviška chorinė muzika itin reikalinga.
Per pokalbį autorius papasakojo, kad šis opusas skirtas per anksti išėjusiems kolegoms ir bičiuliams pagerbti. Tarp jų – šviesaus atminimo skirtingų kartų ir profesijų kultūros žmonės: kompozitorius Vidmantas Bartulis, choro dainininkas ir partitūrų perrašinėtojas Rimas Karalis, muzikologas ir kritikas Vladas Zalatoris, ilgametis Nacionalinės filharmonijos darbuotojas Gintas Burba, atlikėjas ir ansamblių telkėjas Genadijus Alfimovas, filosofas Leonidas Donskis, pianistė, pedagogė Melita Diamandidi, dirigentas ir „užmirštos“ žydų kompozitorių muzikos gaivintojas Amaury du Closelis, Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ ilgametė siela Salomėja Jonynaitė, roko ir miuziklų novatorius Kęstutis Antanėlis, kompozitorius ir teatro žmogus Faustas Latėnas. Visi jie – šio „Requiem“ tylūs bendrakeleiviai, „įrašyti“ į partitūros audinį ne vien pavardėmis, bet pačia atminimo intencija.
Augustinas pasirinko tradicijos tęsėjo kelią. „Requiem“ formos pamatus jis sėmėsi iš renesansinės gedulingų mišių architektonikos – grigališkojo choralo ir polifoninių epizodų kaitos, trumpų, aiškių segmentų logikos, antifoninio dialogo. Tačiau tai nėra tik stilizacija, mat kompozitorius kūrė šių dienų kalba, su subtiliais harmoniniais poslinkiais, gyva ritmine tėkme ir plačia tembrine dramaturgija. Kūrinį sudaro vienuolika dalių, suskaidytų į trumpas, bet kryptingas atkarpas, kurios dažnai pereina attacca principu. Dėl to „Requiem“ kvėpuoja nenutrūkstančia maldos tėkme, choralo epizodai veikia it ramybės kolonos, o polifoninės bangos – kaip emociniai refleksai, atveriantys skausmo, pagarbos ir šviesos lauką.
Akustiškai Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia šiam opuso tipui pasirodė dėkinga. Čia aidėjimas šiltas, o tembras įgavo „arktinės šviesos“ minkštumo. Vis dėlto vienas esminis sprendimas ateičiai galėtų būti kitoks. Tokio masto choriniam kūriniui, kuriame vargonų partija numatyta kaip atraminė spalva, vertėjo rinktis erdvę su tikrais, mechaniniais vargonais. Autentiškas, sodresnis vargonų skambesys suteiktų apatinėms atramoms daugiau kūniškumo, o kulminacijose padėtų išlaikyti balanso skaidrumą. Vincenzo De Martino atliekama partija skambėjo darniai, subtiliai derindamasi prie choro.
Choristų darbas padarė brandų įspūdį. Buvo justi, kad choras „Vilnius“ šį opusą „neša“ su vidine motyvacija ir meile muzikai. Dauguma dainininkų akylai sekė dirigento mostą, frazės turėjo aiškias pradžios ir pabaigos atramas, pianissimo – tikrą, o ne tariamą tylą. Artūro Dambrausko dirigavimas pasirodė tikslus, sykiu empatiškas erdvei. Tempai ir dinamika buvo koreguojami taip, kad salės grįžtamasis ryšys netaptų trukdžiu. Labai pasiteisino Augustino sumanymu puslankiu išdėstyti choro balsai. Antifoninės sąšaukos skrodė erdvę tarsi švytuoklė, sukurdamos stereofoninį garsovaizdį, kuriame balsai gyvai bendrauja.
Vis dėlto premjeroms būdingų „baltų siūlių“ taip pat būta. Kai kuriose vietose solistai įstojo ne visuomet idealiai švariai. Retkarčiais intonacija trumpam „pasislinkdavo“ ir choro grupėse, ypač ilgesniuose crescendo ar sudėtingesnėse moduliacijose. Epizodiškai buvo juntamas ir nevienodas choristų įsitraukimas. Tai, be abejonės, koreguojama ir, atsižvelgiant į kolektyvo lygį bei profesionalų dirigento darbą, tikėtina, kad jau per kitus atlikimus šie dalykai bus nušlifuoti.
Kūrinio muzikinės kalbos argumentai buvo stipriausi, išgirdus, kaip tradicijos „stuburas“ persmelkė šiuolaikinę jauseną. „Kyrie“ dalies pradžioje choralas iškilo beveik šnabždesiu ir organiškai perėjo į polifoninį prašymo kreipinį be patoso; „Sanctus“ – kūrinio semantinis centras, sujungiantis sakralų tekstą ir asmeninę atmintį. Čia itin skaidriai buvo girdima dedikacijos Leonidui Donskiui prasmė. Komunijos dalyje „amžinosios šviesos“ motyvas pasirodė ne kaip retorinis štampas, o kaip švelni vidinė atrama, vedanti į ramybės jausmą. Tokios dramaturginės kryptys byloja apie kompozitoriaus braižo tvirtumą – renesansinės formos modelis čia ne perpieštas, o įprasmintas.
Publikos reakcija buvo šilta ir nuoširdi. Buvo justi, kad dalis auditorijos atėjo su savais atminimais, o kūrinys suteikė progą įvardyti netektį, kartu ir prasmę, sudėliotą muzikos logikoje. Šiame kontekste svarbi ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės, Europos audito rūmų narės dr. Laimos Liucijos Andrikienės, daugelį metų artimos Šv. Jokūbo festivaliui, 2024 m. įsteigta jos vardo premija. Ji kasmet skiriama už naują chorinį kūrinį, sukurtą specialiai festivalio programai. Pirmoji laureatė – kompozitorė Zita Bružaitė už kompoziciją „Buen Camino!“. Šiemet premija skirta kompozitoriui Vaclovui Augustinui už „Requiem“ mišriam chorui ir vargonams – simboliškai už opusą, kuriame atmintis tampa gyva muzika. Festivalio kontekste šis opusas tapo stipriu pradžios akcentu, patvirtinančiu ilgametę tradiciją festivalį atverti lietuvių autoriaus naujiena ir primenančiu paprastą, tačiau esminę tiesą: mirties nėra, kol atmintis gyva.
