In memoriam Broniui Kutavičiui

2022 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis, 19 val.
Lietuvos nacionalinė filharmonija, Didžioji salė

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas

ZBIGNEVAS IBELHAUPTAS, RŪTA RIKTERĖ (fortepijoninis duetas)

RIMVYDAS SAVICKAS (klarnetas)

Valstybinis choras VILNIUS
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas

Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS

Programa: BRONIUS KUTAVIČIUS
„Roberto demonai ir angelai“ dviem fortepijonams
„Gervių šokiai“ dviem fortepijonams ir klarnetui
„Disputas su nepažįstamuoju“ dviem fortepijonams ir fonogramai
„Epitafija praeinančiam laikui“ mišriam chorui ir orkestrui

2021 m. rugsėjo 29 d. netekome vieno iškiliausių mūsų šalies kompozitorių – Broniaus Kutavičiaus. Kaip pažymima Lietuvos muzikos informacijos centro pristatyme, Kutavičius jau seniai pripažintas vienu svarbiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos kūrėjų ir lietuviškojo minimalizmo pradininku. Dėl daugiasluoksnio repetityviškumo ir muzikinės medžiagos redukcijos iki gan elementarių archetipinių modelių jo kūryba gali panėšėti į amerikietišką arba ankstyvąjį europietišką minimalizmą, tačiau skamba ji visiškai kitaip. Kutavičiaus minimalizmas – jo paties išradimas, kurio gilios šaknys glūdi archajiškose lietuvių liaudies muzikos formose. Kutavičius prisipažįsta atradęs savo kūrybinę viziją ir parašęs pirmus tikrai reikšmingus kūrinius gana vėlai – artėdamas prie keturiasdešimties.

Šįvakar Lietuvos muzikų parengtoje programoje skamba etapiniais originalaus kūrybinio stiliaus riboženkliais tapusios Kutavičiaus kompozicijos, kurias vainikuoja simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“, skirta reikšmingiausioms Vilniaus istorijos datoms: 1323, 1579, 1832 ir 1988 metams, kurie įprasmina lietuviams svarbius istorinius įvykius – tai Vilniaus miesto įkūrimas, Vilniaus universiteto įsteigimas ir jo uždarymas, taip pat 1989 m. vasarį įvykęs Katedros atšventinimas po to, kai 1988 m. spalio 22 d. ji buvo grąžinta tikintiesiems.

Bronius Kutavičius savo kūrybą suvokė kaip misiją ir pasiaukojimą: „Reikia visą save atiduoti, kiek gali.“ Jo kūriniuose užkoduota sprogdinanti įtampa ir užburianti įtaiga tai neabejotinai liudija.