Naujienos

„Jeigu būčiau turėjusi tėtį, didelis klausimas – muzika ar literatūra būtų likusi fone“, – sako violončelininkė Elena Daunytė

Paskelbta: 2018-03-29

Siųsti

„Manau, kad Kūrėjo visi esame užkoduoti būti menininkais ir visi kuriame, tik skirtingais būdais“, – mano violončelininkė, daugelio tarptautinių konkursų laureatė Elena Daunytė. Talentinga muzikė stebina ne tik fantastišku violončelės valdymu, tačiau ir iš vidaus trykštančiu pozityvu, nuoširdumu bei disciplina.

– Jūsų mama smuikininkė, tėtis buvo poetas, manote, kad polinkis į meną – kraujyje?
– Vieni meną išreiškia pasitelkdami garsus, kiti tai daro per žodį, dar kiti – subtiliai valdydami skaičių figūras. Kiekvienas žmogaus veiksmas yra kūryba ir viskas priklauso tik nuo mūsų žvilgsnio į menininko sąvoką. Savąjį menininką išlaisvinu per muziką ir jos atlikimą. Muzikavimą prilyginčiau maldai, kurios metu pakylu aukščiau visų materijų ir susijungiu su kitais pasauliais. Žinoma, dėkoti, kad esu muzikiniame kelyje, turiu ir mamai, kuri savąja stebuklinga lazdele nupiešė mano, kaip muzikės, ateitį. Nuo pat vaikystės kažkur giliai viduje spurda ir poetinė mano prigimtis. Kai nebetelpu savo minčių ir vaizduotės persipynimuose, juos rimuotai išraitau ant popieriaus lapo. Tuomet, atrodo, išsivaduoju iš užklupusių minčių pančių, nusiraminu. Įvyksta vidinis dialogas lapo akivaizdoje. Jeigu šalia būčiau turėjusi tėtį, didis klausimas – muzika ar literatūra būtų likusi fone. Tačiau be abiejų negaliu kaip be deguonies.

– Esate iš didelės šeimos. Šeimai ar karjerai teikiate pirmenybę?
– Šeimos samprata man yra didžiausia vertybė ir prasmė. Nuo mažens buvau apsupta gausaus būrio didžiausio turto – artimų žmonių, todėl mano patirtis subrandino tvirtą požiūrį šeimos būtinumo klausimu. Karjera – tai įmantrūs egzistavimo atspalviai, saviraiška, realizacija, bandymas įveikti sau iškeltus iššūkius. Mano gyvenime šie du dalykai nekonkuruoja. Tai yra du skirtingi pasauliai, kurie vienas be kito negyvena, kaip ir aš negalėčiau savo gyvenimo įsivaizduoti be vieno iš jų. Man patinka iššūkiai, o šių dviejų dalykų derinimas yra ypač įdomus ir žavingas žaidimas. Manau, kad žmogus, pasirinkęs vieną pusę, negali jaustis visavertis. Visiškai harmonijai reikia ir savirealizacijos, ir šeimos.

– Jūs su seserimis grojate skirtingais instrumentais (arfa, fleita, violončele, smuiku). Kodėl pasirinkote būtent violončelę?

Tiesą sakant, su violončele „susitikome“ labai natūraliai ir per daug viena kitos neieškodamos. Kadangi mano vyriausiai sesutei Joanai mama parinko egzotiškiausią instrumentą – arfą, dangiškam paveikslui trūko tik fleitos šalia. Joanos ir Vitos Marijos duetas pradėjo kelionę M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kai atėjo mano eilė žengti pirmuosius muzikinius žingsnius, buvau panaši į meškiuką, todėl nė nekilo abejonės, kad aš „sėsiu kopinėti“ violončelę. O ir duetui bosinis pagrindas buvo itin reikalingas. Po mano pirmojo susitikimo su violončele „sulipome“ neišskiriamai. Na, ir galiausiai, prisijungus „mažąjam svirpleliui“ Kotrynai Ugnei, suderėjome į šeiminį ansamblį „Regnum Musicale“ (liet. „Muzikos karalystė“).

– Jums tik 25 metai, tačiau jau esate gerai žinoma violončelininkė. Kas lėmė šią sėkmę?
– Visus galimus procentus duočiau nuoširdumui. Nuoširdžiam darbui, nuoširdžiam tikėjimui sėkme, nuoširdžiam dalijimuisi tuo, ką gebi, nuoširdžiam savo tikslų siekimui, nuoširdžiam bendravimui ir nuoširdžių žmonių aplink mane buvimui. Nuoširdumas yra kur kas galingesnis, nei galime pagalvoti, jame telpame mes visi ir jis – žmonių santykių ir sėkmės valdovas!

– Kaip ruošiatės tezių operai „Liuterio durys“?
– Paprastai visiems pasirodymams scenoje stengiuosi ruoštis nuosekliai, atsakingai ir skirdama didelį dėmesį koncentruotam darbui. Muzikinis kūrinys yra kaip vaisius, kurį organizmas visiškai pasisavins tik sunokusį. Pirmiausia, kūrinį reikia išgirsti pačiam atlikėjui savo viduje, jį prisijaukinti, su juo susigyventi ir tik paskui galvoti apie kitą žingsnį – savitos muzikinės interpretacijos transliavimą klausytojui. Kūrinys turi būti subrandintas ir „patiektas“ tik geriausios kokybės formatu. Tai yra supratimas, kuriuo aš vadovaujuosi prieš lipdama į sceną. Atlikimas yra labai atsakingas momentas, jo metu turi būti sąžiningas prieš tuos, su kuriais dalijiesi.

Kalbant konkrečiai apie operą, tai yra kūrinys, reikalaujantis atsakingo susiklausymo, susigrojimo ir kokybiško kolektyvinio darbo. Pati svarbiausia viso veiksmo grandis, valdanti ir jungiantį veiksmą su muzika, yra dirigentas ir pastatymo muzikos vadovas Artūras Dambrauskas. Jis labai meistriškai ir koncentruotai suvaldo visą muzikinę operos dalį. Su jo nuoširdžiu ir reikšmingu indėliu per repeticijas visi kartu nuvertėme kalnus. Po maestro sparnu jaučiamės saugūs ir užtikrinti.

– Ką galėtumėte pasakyti apie tezių operą „Liuterio durys“?
– Šia opera žaviuosi nuo pat pirmųjų muzikinių prisilietimų. Naujos operos gimimas yra reikšmingas ir Lietuvos kultūrą praturtinantis įvykis, o „Liuterio durų“ tematika labai aktuali šioms dienoms, tad tai yra dvigubo galingumo reiškinys. Šio įvykio „valdovui“ kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui jaučiu didelę pagarbą ir dėkingumą, kad leido man įsilieti į operos purslus, muzikuojant būti viso veiksmo liudininke. Muzikine prasme kūrinys yra reikalaujantis didelio meistriškumo, instrumento valdymo ir susiklausymo. Jis yra unikalus savo instrumentine sudėtimi, operoms įprastą simfoninį orkestrą čia keičia klavišiniai, gitara, violončelė, akordeonas ir būgnai. Operai suteikiama išskirtinė spalva, o kiekvienam instrumentalistui kelia kur kas didesnį iššūkį ir, svarbiausia, reikalauja didžiulės atsakomybės.

G. Kuprevičiaus tezių operos „Liuterio durys“ spektakliai įvyks balandžio 18 d. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, balandžio 20 d. Alytaus miesto teatre, balandžio 25 d. Kaune, Girstučio kultūros centre ir balandžio 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centre „Žvejų Rūmai“.

Font Resize
Contrast