Naujienos

„Neatsiejamas nuo choro“. Pokalbis su Valstybinio choro „Vilnius“ vadovu Vladu Bagdonu

Paskelbta: 2020-10-08

Siųsti

Spalio mėnesį penkiasdešimties metų jubiliejų švenčiantis Valstybinis choras „Vilnius“ nuo pirmosios repeticijos 1970-ųjų rudenį išaugo į tarptautiniu mastu pripažįstamą profesionalų kolektyvą. Šiandien choras aukštai vertinamas dėl savo kūrybiškumo, įvairiapusiškumo, netradicinių projektų ir atlikimo kultūros. Platus kolektyvo repertuaras apima klasiką, lietuvišką muziką ir modernias kompozicijas, kiekvieną sezoną jį papildo pasaulinės kūrinių premjeros ir netikėti projektai. Ilgametis choro „Vilnius“ vadovas ir naujų idėjų iniciatorius Vladas Bagdonas siekia nusikratyti chorui klijuojamų žanrinių apribojimų. Prisiekęs, kad darys viską, idant šis choras gyvuotų, vadovas per dvidešimt penkerius vadovavimo metus nuolat kovoja dėl kolektyvo išlikimo ir šįmet įspūdingais renginiais visoje Lietuvoje ir už jos ribų švenčia choro penkiasdešimtmetį. Vienas svarbiausių jubiliejinių koncertų vyks spalio 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kur su Lietuvos kameriniu orkestru, džiazo kolektyvu ir solistais choras atliks Vytauto Miškinio, Vaclovo Augustino, Donato Zakaro kūrinius ir Lino Rimšos „Jazz mass“ („Džiazo mišias“). Apie savo ir choro bendrą kelią, iššūkius ir ateities lūkesčius pasakoja Vladas Bagdonas, netrukus ir pats švęsiantis gražią sukaktį.

 

Kokia buvo Jūsų pažintis su choru „Vilnius“?

Su šiuo choru susietas visas mano kūrybinis gyvenimas. Nuo įkūrimo chorui vadovavo dirigentas Rimantas Zdanavičius, o nuo 1976-ųjų – prof. Antanas Jozėnas, kuris 1981 m. ir pakvietė mane į chorą, dainuoti bosu. Tuo metu buvau baigęs tris choro dirigavimo studijų kursus Muzikos akademijoje, tad mano pirmosios dainavimo patirtys gautos šiame chore. Tai pakeitė visą mano gyvenimą, kadangi vėliau pasirinkau studijuoti dainavimą, 1992 m. tapau Nacionalinio operos ir baleto teatro solistu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tvyrojo permainų, ekonominio sunkmečio laikas, ir „Vilnius“ atsidūrė ties bankroto riba. Kolektyvo direktoriaus Juozapo Kairio buvau pakviestas užimti direktoriaus pavaduotojo pareigas ir ieškoti lėšų koncertams organizuoti. 1995 m. tapau nauju choro vadovu ir nuo to laiko gyvenu galvodamas apie chorą dieną ir naktį. Savo širdyje buvusiam direktoriui daviau priesaiką: kol gyvas, dėsiu visas pastangas, kad šis choras išliktų.

 

Kokius pokyčius išgyveno choras?

Kadangi pusė kolektyvo narių turėjo regos negalią, siekėme, kad valstybė mus finansuotų per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Finansavimas buvo nepastovus ir niekada nežinojai, ko sulauksi. Kasmet pildžiau krūvas popierių įvairioms institucijoms, siekdamas biudžetinės įstaigos statuso suteikimo. Kol biudžetas formuojamas, visi žada, tačiau vėliau, jį suformavus, pažadai bliūkšta… 2009 m. įvyko stebuklas. Gruodžio mėnesį, biudžeto priėmimo dieną, buvo pasiūlyta prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įkurti biudžetinę įstaigą – Valstybinį chorą „Vilnius“. Vos po kelių mėnesių, 2010 m. balandžio 12 d., mūsų savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija tapo Kultūros ministerija.

 

Kaip choras atrodo šiandien?

Visas darbas ir pastangos chorui užaugino sparnus. Šiandien galiu ranką prie širdies pridėjęs ramiai pasakyti, kad mūsų choras Lietuvoje yra matomas, žinomas, vertinamas. Anksčiau turėjome įsiprašyti koncertuoti su orkestru, o šiandien visur esame kviečiami kaip lygiaverčiai partneriai. Ilgus metus chorui vadovavo nuostabūs dirigentai, profesoriai Jurijus Kalcas, Povilas Gylys, šiuo metu choro meno vadovas ir vyr. dirigentas yra profesorius Artūras Dambrauskas. Kartu inicijuojame naujų lietuviškų programų atsiradimą, daug dėmesio skiriame atlikimo profesionalumui, skambesio kokybei. Vokalinį skambėjimą sustiprina dainininkai, solinio dainavimo specialybę įgiję Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ateina daug stiprių, gražių balsų. Anksčiau koncertuose nerimaudavau – ar suskambės, ar gal „nulūš“ sopranų „imama“ nata? Dabar galiu būti ramus – sopranai taip uždainuoja! Organizuojame ir choro solistų koncertus. Labai džiaugiuosi, kad mus supa optimistiški žmonės, o choro įgytas pasitikėjimas matomas scenoje. Dabar kuriame naujas programas, kurios leistų mums tapti geriausiais ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Siekiame plėstis, ieškome ryšių, galimybių. Kasmet gastroliuojame. Pastaraisiais metais koncertavome Lenkijoje, Vokietijoje, Gruzijoje, Austrijoje, Rusijoje. Į choro „Vilnius“ organizuojamą, šiemet jau dešimtąjį Tarptautinį Šv. Jokūbo festivalį kasmet kviečiame Lietuvos ir užsienio kolektyvus.

 

Kokią įtaką vadovavimui padarė Jūsų patirtis dainuojant „Vilniaus“ chore?

Aš, kaip dainininkas, išaugau iš choro „Vilnius“, kai jam vadovavo Antanas Jozėnas, įsiliejau į muzikinį gyvenimą, galiausiai pradėjau karjerą LNOBT. Kadangi pats dvylika metų dirbau chore, žinau, kada choristams sunku, kur jiems reikia pagelbėti. Žinau, kad scenoje nieko neapgausi – turi atiduoti viską, ko reikalauja muzika. Nepaslėpsi nei nuovargio, nei nuobodulio, nei nusivylimo. Tokiose situacijose choro vadovas nėra matomas scenoje, tačiau jis rūpinasi visais organizaciniais reikalais. Suvaldyti penkiasdešimties atlikėjų kolektyvą, kurio visi dalyviai yra gyvi ir jautrūs, – didžiausias vadovo iššūkis. Su kiekvienu stengiuosi bendrauti, jei ką ir pabaru, tai kaip tėvas vaiką, neskaudžiai. Vadovaudamas niekada nevaidinu ar nenuolaidžiauju. Smagu, kad iš mūsų choro yra išaugę aukščiausio lygio atlikėjai – Vladimiras Prudnikovas, Viktorija Miškūnaitė, Vilija Mikštaitė, dirigentai Tomas Ambrozaitis, Mantas Jauniškis. Džiaugiuosi jų pasiekimais ir bendrais darbais.

 

Kaip šįmet švenčiate choro penkiasdešimtmetį?

Buvome suplanavę daugybę renginių, tačiau pandemija ir karantinas mums, kaip ir visiems, pakišo koją. Rugpjūčio mėnesį atsigavome, pradėjome rengtis jubiliejiniams koncertams. Tačiau kaip tyčia mūsų gretose buvo nustatytas COVID-19, turėjome dvi savaites karantinuotis. Dabar vėl grįžtame į įprastinį darbo ritmą ir šį rudenį choro laukia labai daug ypatingų renginių. Vyksta X Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, kuriame dalyvauja daugybė kolektyvų – Balio Dvariono muzikos mokyklos choras, Šv. Jonų bažnyčios gospelo choras, Estijos filharmonijos kamerinis choras, Valstybinis choras „Latvija“, Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos kamerinis orkestrai. Festivalio atidarymo koncerte įvyko pasaulinė premjera – Ryto ir Giedriaus Svilainių oratorija „Didysis kunigas“, pasakojanti karaliaus Mindaugo gyvenimo istoriją. Spalio 31 d., festivalio uždarymo koncerte, skambės „Vilniaus“ ir Lietuvos kariuomenės orkestro bei solistų atliekamas vengrų kompozitoriaus Frigyeso Hidaso Requiem.

Jubiliejinis choro 50-mečio koncertas vyks spalio 15 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Šiam renginiui ieškojome lietuviškos programos ir atradome labai įdomių kūrinių. Atliksime Vytauto Miškinio, Vaclovo Augustino, Donato Zakaro kūrinius, griežiant Lietuvos kameriniam orkestrui. Koncerto kulminacija – pasaulinė premjera, kartu su „Lithuanian JJazz Ensemble“ (vadovai Jievaras Jasinskis, Liutauras Janušaitis) atliksime Lino Rimšos džiazo mišias. Kūrinys parašytas choro „Vilnius“ užsakymu, bendradarbiaujant su Lietuvos kompozitorių sąjunga ir asociacija LATGA. Renginio scenografija ir režisūra rūpinasi Dalius Abaris. Džiaugiuosi, kad su choru bendradarbiauja tokie kūrėjai. Beje, jubiliejiniuose pasirodymuose choras pasipuoš naujais koncertiniais rūbais.

 

Kaip formuojate naujus choro projektus?

Kadaise buvo nusistovėjęs įvaizdis, kad choras atlieka tik mišias ir liaudies dainas. Šis šleifas tęsiasi iki šių dienų ir aš stengiuosi tam priešintis. Mano nuomone, choras scenoje gali judėti, šokti, dainuoti įvairiausius žanrus, džiazą, populiariąją muziką. Svarbu viską atlikti profesionaliai. Kai inicijuojame naujus kūrinius, tampame įdomūs ir patys sau, ir kompozitoriui, ir klausytojams. Be abejo, neišbandyti keliai rizikingi, kartais rezultatas būna puikus, o kartais ir nepasiseka. Tačiau vis vien siekiame kuo įdomesnės, kuo įvairesnės programos. Ateity planuojame projektą su Latvijos bei Estijos chorais ir jų kompozitoriais. Inicijavome Baltijos šalių koncertinių mišių sukūrimą – jas visų trijų šalių chorai turėtų atlikti po poros metų. Turbūt dar niekas negali įsivaizduoti, kas iš to išeis. Kitas panašus naujas projektas – Vaikų mišios profesionaliam ir vaikų chorams. Anksčiau kone pusę Lietuvos apvažiavome koncertuodami bažnyčiose su įvairių miestelių vaikų chorais. Bažnyčios lūžo nuo klausytojų, vaikams tokie renginiai suteikė neišpasakyto džiaugsmo, jų akys tiesiog spindėjo. Labai norime šias patirtis pakartoti, tad Nijolei Sinkevičiūtei patikėjome parašyti naujas vaikų mišias. Puoselėjame idėją parengti pramoginę programą su populiarių ir džiazo dainų aranžuotėmis chorui.

 

Kaip chore puoselėjate kūrybiškumą, naujas idėjas?

Daug diskutuojame, ginčijamės, kartais lakios fantazijos pavilioti prisigalvojame įvairiausių idée fixe. Tačiau kartais tos idėjos pavirsta kūnu ir iš jų gimsta nauji choro projektai. Iš tiesų tai yra sunkaus darbo reikalaujantis procesas – bendradarbiaujame su kompozitoriais, redaguojame partitūras, taisome tekstines klaidas, koreguojame dainininkų diapazonų netikslumus ir t.t., dirigentas rūpinasi kūrinio interpretacija. Tačiau šie iššūkiai teikia džiaugsmą. Kompozitoriai ir klausytojai mus vadina moderniais, novatoriškais, veržliais. Bandome ir dainininkus kuo labiau įtraukti į naujų idėjų ir ateities vizijų kūrimą.

 

Žvelgdamas į praėjusį penkiasdešimtmetį, kokioms asmenybėms choro vardu jaučiate dėkingumą?

Per visus tuos metus užsimezgė daug ryšių ir sulaukėme daug pagalbos. Tikrais choro bičiuliais tapo kompozitoriai Giedrius Kuprevičius, Vytautas Miškinis, Mindaugas Urbaitis, Vaclovas Augustinas, Donatas Zakaras, Laimis Vilkončius, Zita Bružaitė, Giedrius Svilainis, Mykolas Natalevičius. Choro „dvasiniu tėvu“ pavadinčiau G. Kuprevičių – jis kasmet mus sveikina su visomis šventėmis. Džiaugiamės, kad mūsų chore dainuoja ir jaunosios kartos kompozitoriai Rytas Svilainis, Andrius Maslekovas.

Didžiuojuosi, kad per ilgą choro veiklos istoriją sceną dalijomės su iškiliais menininkais, atlikome koncertines programas diriguojant Juozui Domarkui, Gintarui Rinkevičiui, Robertui Šervenikui, Māriui Sirmaisui, Ko Matsushitai, Dainiui Pavilioniui ir daugeliui kitų. Koncertavome su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestrais, Lietuvos kariuomenės orkestru, „Trimitu“, solistais Irena Milkevičiūte, Vladimiru Prudnikovu, Asta Krikščiūnaite, Vytautu Juozapaičiu, Steinu Skjervoldu, Lina Dambrauskaite, Dovile Kazonaite, Eugenijumi Chrebtovu, Jeronimu Miliumi – net sunku visus suminėti. Visiems jaučiu dėkingumą.

 

Kokie kūriniai Jums labiausiai įsiminė? Gal kažkuriuos galėtumėte pavadinti choro „vizitine kortele“?

Choras nuolat stebina repertuaro pokyčiais, todėl sunku nusakyti tipinį mūsų repertuarą. Išvardyčiau ypač įsimintinus kūrinius, kaip Leibo Glantzo „Nakties koncertas“, Arthuro Honeggero oratorija „Karalius Dovydas“, Karlo Jenkinso „Requiem“, „Stabat mater“ ir „Ginkluotas žmogus: mišios už taiką“, G. Kuprevičiaus opera „Liuterio durys“, Jules’io Massenet oratorija „Ève“, Arvo Pärto „Berlyno mišios“, Alfredo Schnittke’s „Requiem“, G. Svilainio, Dominyko Digimo ir Mykolo Natalevičiaus oratorija „Piligrimas“, Rodiono Ščedrino „Atmintyje išlikęs angelas“, Arnoldo Schönbergo „Gurės dainos“ ir daugelis kitų. Labai džiaugiuosi, kad choras geba greitai ir kokybiškai parengti tokius sudėtingus opusus ir atlikti juos užtikrintai. Choro dainininkams svarbu iššūkiai, sudėtingi nauji kūriniai – tuomet jų akys spindi.

 

Kokį jubiliejinį palinkėjimą pasakytumėte chorui „Vilnius“?

Aš labai pasitikiu šiuo choru ir žaviuosi jo dainininkais. Daug kas negaili kritikos jaunajai kartai, tačiau pas mus ateina pats nuostabiausias jaunimas. Linkiu kolektyvui gyvuoti dar bent šimtmetį. Norėčiau, kad „Vilnius“ atspindėtų ne tik miesto vardą, bet ir garsintų Lietuvą visame pasaulyje.

 

Kalbino Ona Jarmalavičiūtė

https://www.7md.lt/muzika/2020-10-09/Neatsiejamas-nuo-choro-

Sutinku
Font Resize
Contrast